Istorinė chronologija

Priešistorė. Tautinio šokio istorija

⦾ Pirmasis scenoje pašoktas lietuviškas šokis buvo Miko Petrausko (jis buvo vargonininkas, dirigentas, pedagogas, kompozitorius, aktyvus nepriklausomos Lietuvos ir lietuvių emigrantų bendruomenės JAV kultūros veikėjas, žinomo Lietuvos tenoro Kipro Petrausko brolis). Šokis „Suktinis“ buvo pritaikytas scenai ir 1903 metais parodytas Peterburgo žiūrovams. Kiek vėliau, 1905 metais Kretingoje šešios merginos pašoko „Aguonėlę“.

⦾ 1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę imtos kurti tautiškos mokyklos. Lietuviškų šokių buvo mokoma pradinio lavinimo mokyklose fizinio lavinimo pamokose. Steigiami kursai, kuriuose ruošiami šios srities specialistai.

⦾ 1935 metų liepos 14 – 21 d. Londone vyko tarptautinė liaudies šokių šventė, kurioje dalyvavo šokėjai iš 24 Europos šalių ir JAV. Po sėkmingo lietuvių šokėjų pasirodymo susidomėjimas liaudies šokiu sparčiai augo.

⦾ 1937 metais Paryžiaus pasaulinėje parodoje, 1939 metais Hamburge šokių šventės metu šokėjai iš Lietuvos, vadovaujami Marijos Baronaitės šoko „Blezdingėlę“, „Jonkelį“, „Kepurinę”. M. Baronaitė vėliau taps pirmąja liaudies dainų ir šokių ansamblio baletmeistere.

 

Ansamblio susikūrimas

„Versdamas šiuos lapus, kuriuose pakanka medžiagos mane nuteisti, pakarti arba apdovanoti garbės ženklais, neužmiršk, vienos labai svarbios aplinkybės – šį dienyną, iš viso trys knygos, nuo 1941-01-02 iki dabar, rašiau nepaprastais politiniais ir kariniais laikais, rašiau valandėlėmis, atitrūkdamas nuo darbo ir poilsio, rašiau kaip medžiagą būsimajam liaudies Ansamblio vadovui.“

Citata iš ansamblio „Lietuva“ įkūrėjo Jono Švedo dienoraščių
Kaunas, 1944-11-22

 

⦾ 1940 11 01 Per sovietinę okupaciją ir aneksiją (1940–1941 m.) Vilniuje įsteigiama valstybinė Filharmonija (Lietuvos TSR valstybinė Filharmonija). Jos pavaldumui priskirti trys kolektyvai – Vilniaus simfoninis orkestras, mišrus choras bei liaudies dainų ir šokių ansamblis. Meno vadovu tapo Balys Dvarionas, choro vadovu – Bronius Budriūnas, liaudies ansamblio vadovu – Jonas Švedas.

⦾ 1941 02 22 Du pirmi ansamblio koncertai raudonosios armijos pulko kariams, vienas Antakalnyje, kitas Filharmonijoje.

⦾ 1947 05 06 Bendras Filharmonijos kolektyvų koncertas. Simfoninis orkestras atliko F. Listo „II vengrų rapsodija“, P. Čaikovskio „Itališkas Kapričio“ ir kitus kūrinius (viso 4). Filharmonijos choras atliko St. Šimkaus, K. Banaičio ir kt. kūrinius (viso 6). Didžiausia buvo liaudies ansamblio dalis, 15 kūrinių.

⦾ 1941 08 26 naciams okupavus Lietuvą (1941–1944 m.), pirmas ansamblio koncertas sužeistiems vokiečių kariams ligoninėje.

⦾ 1941 09 01 Filharmonijos direktorius posėdyje nustatė liaudies ansamblio atidaromojo koncerto datą – 1941 11 15. Vėliau data buvo pakeista į 16 d., tačiau lapkričio 15 d. numatyta generalinė repeticija, kurią stebės komisija, vertinanti meninį lygį. Generalinė repeticija abejojančių nepaliko.

 

„Aš (J. Švedas – aut. past.) aptardamas su ansambliu kai kuriuos atidaromojo koncerto momentus, pažymėjau: Kada mes po pirmojo mūsų koncerto – atnašavimo, išvargę, išsisėmę, su ašarų ir prakaito lašais veiduose, po paskutinės dainos, dar nuo didžiausio moralinio ir fizinio įsitempimo tebevirpančiomis rankomis ir širdimis, nesijautėm esą žmonėmis, atėjo pas mus nelauktai, iš dainos ir lietuviškojo meno mylėtojų kolektyvo rankų, tomis pat sultimis augęs, kaip ir kasdieninė mūsų valgoma duona, dievdirbio rankom ir meile iš liepos medžio išdrožtas, senosios mūsų religijos atstovo pavidalu – Dievas, kurio papėdėje įrašytas Jo vardas. Tas vardas mums visiems yra šventas.
Mes atvažiavom maži, nedrąsūs, grįžtame pripažinti ir laimėję! Stengsimės būti veiklūs, kritiški ir stiprūs savo darbe!“

Citata iš Jono Švedo dienoraščių

⦾ Liaudies ansamblio atidaromasis koncertas sulaukė labai daug dėmesio, publikos buvo daugiau nei vietų salėje. Specialiai iš Kauno atvyko K. Petrauskas. Visi nepaprastai sveikino ansamblį bei J. Švedą. Nuo šio koncerto, J. Švedo žodžiais sakant, „prasidėjo ansamblio antrasis gyvenimo etapas.“

⦾ 1941 metais ansamblis dalyvavo 44 viešuose renginiuose, iš kurių 9 buvo vien ansamblio pilnai išpildyti koncertai.

Iki uždarant Filharmoniją ir liaudies ansamblį, visų Filharmonijos kolektyvų koncertai vyko reguliariai. Didelį pasisekimą tiek lietuvių, tiek vokiečių auditorijose turėjo J. Švedo vadovaujamas liaudies ansamblis. 1941 m. parodęs „Lietuviškas vestuves“, 1942 m. rodęs programą „Joninės“. Viso ansamblis surengė 196 koncertus.

⦾ 1943 03 15 Lietuvos TSR valstybinė Filharmonija bei liaudies dainų ir šokių ansamblis uždaroma.

 

 

Ansamblio atkūrimas

„Liaudies ansamblis gimė pašauktas šio totalinio karo išvakarėse, to milžiniško idėjų, idealų skirtingumo, kuris nesąmoningai, žmonių psichikoje krypsta į naują renesansą, ieškoma pastovių vertybių, senosios perkainojamos.

Po šio baisaus, ir mūsų vargingą Tėvynę sunkiai palietusio karo, visame pasaulyje įvyks dabar prasidedanti milžiniška kultūros revoliucija. Visos tautos išneš viešumon savo kultūros, senų, garbingų tradicijų vėliavas.

Ir Lietuvių liaudies ansamblis atgims. Jis išsišakos šimtais atžalų visame pasaulyje, kur tik gyvena lietuviai.

Padėk Dieve!“

Citata iš Jono Švedo dienoraščių
1943m. kovo m. 26 d. 0:40 min.

 

⦾ Ansamblis pradėtas atkūrinėti kartu su Filharmonija 1944 m. rugpjūtį.

⦾ 1944 metų rugsėjį Vilnius sugriautas, karo nualintas, neturima jokių žinių ar gyvas J. Švedas, ansambliečiai taip pat nežinia kur išblaškyti.

⦾ Atkurtoje Filharmonijoje veikė simfoninis orkestras, estrada, džiazas ir choras. Liaudies ansamblio laikinu vadovu paskirtas Pranas Stepulis. Vėliau gautos žinios, jog J. Švedas gyvas, pasitraukęs į Žemaitijos gilumą.

⦾ 1944 metų gruodį J. Švedas parašo Filharmonijos direktoriui pareiškimą toms pačioms pareigoms užimti. Pradedama rūpintis instrumentų įsigijimu, tautinių drabužių gamyba, senųjų ansambliečių paieška, repertuaro atstatymu, šokių grupės vadovo paieškomis.

⦾ 1945 metais tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje įkurta liaudies instrumentų katedra. Jos steigėjas ir ilgametis vadovas – kompozitorius, pedagogas, dirigentas, liaudies ansamblio vadovas J. Švedas.

⦾ J. Švedo iniciatyva, Lietuvos dainų šventėse atsirado lietuvių liaudies instrumentinė muzika. Atliekant vis sudėtingesnius kūrinius, reikėjo ir tobulesnių instrumentų. Imta tobulinti birbynes, lumzdelius, kankles.

⦾ Valstybinio dainų ir šokių liaudies ansamblio populiarumas, ypač išaugęs pokario laikotarpiu, davė postūmį panašių ansamblių kūrimuisi ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose ar rajonuose, bet ir išeivijoje. Buvę ansamblio vadovai ir „Čiurlionio“ ansamblio įkūrėjai A. Mikulskis ir O. Mikulskienė tęsė ansamblio veiklą Vokietijoje, vėliau galutinai įsitvirtino JAV. Nuolatinis ryšys su liaudies ansambliu ir jo baletmeisteriu Juozu Lingiu palaikė tautinę dvasią ir Liudo ir Aleksandros Sagių vadovaujamai „Grandinėlei“. Iš liaudies ansamblio nuolat gaudavo šokių aprašymus, schemas, patarimus, netgi tautinius rūbus.

⦾ 1960 metais J. Švedo, B. Dvariono ir K. Kavecko iniciatyva buvo pastatyta Vilniaus Vingio parko dainų estrada.

⦾ 1965 metais Ansambliui suteikiamas „Lietuvos“ vardas.

⦾ Tolimesnė ansamblio veikla pasižymėjo intensyvia repertuaro plėtra ir naujų sceninių formų paieška. XX a. 5–6 dešimtmečiais buvo sukurti esminiai ansamblio repertuaro kūriniai (ypač – J. Lingio pastatyti šokiai), neprarandantys populiarumo ir šiandien.

⦾ 1970 metais Kalnų parke surengtas pirmasis dainų ir šokių ansamblių vakaras, pagrindinis jo iniciatorius ir scenarijaus autorius – tuometinis valstybinio dainų ir šokių liaudies ansamblio meno vadovas V. Bartusevičius. Šiuo metu ansamblių vakaras, kaip dainų šventės neatsiejama dalis, yra pripažinta UNESCO pasaulio žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo vertybe.

Ansamblis šiandien

Valstybinis ansamblis „Lietuva“ (iki 2024 m. liepos mėn. vadinosi valstybiniu dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“) – veržlus, šiuolaikiškas ir profesionalus ansamblis, apjungiantis šokėjus, nacionalinių instrumentų orkestrą ir choro grupes. Šiandien „Lietuva” žengia nauja kūrybine linkme – aktualiai ir šiuolaikiškai pristato Lietuvos identitetą bei įkvepia didžiuotis gyva mūsų šalies istorija. Gyva istorija – pagrindinė ansamblio „Lietuva“ vertybė. Istorinius įvykius prikelti scenai, priminti, kad atmintis gyva tiek, kiek mes patys ją puoselėjame ir liudijame – ansamblio veiklos esmė. Nes į ateitį ateiname tik per gyvą praeitį.

Ansamblio sudėtyje – daugiau kaip 60 profesionalių šokėjų, muzikantų ir choro artistų. Per skirtingų muzikos žanrų samplaiką, unikalius šokio, muzikos ir teatro pastatymus ieškoma novatoriško tautinės muzikos skambesio ir atskleidimo, siekiant sudominti kuo įvairesnio amžiaus auditoriją. Ansamblis kartu reprezentuoja Lietuvą ir pristato mūsų šalies kultūros paveldą – sceninį lietuvių liaudies meną bei tradicijas. „Lietuva“ plačiai žinoma ne tik dėl meninės veiklos, bet ir edukacinių iniciatyvų.

Su ansambliu kūrė ir dirbo daug svarbių Lietuvai ir meno pasauliui žmonių: K. Petrauskas, B. Dauguvietis, S. Kymantaitė – Čiurlionienė, G. Dauguvietytė, A. Vienuolis, V. M. Putinas, B. Dvarionas, V. Noreika, V. Daunoras, K. Korsakas, U. Nasvytytė, V. Bartusevičius, E. Pylipaitis, L. Abarius, K. Poškaitis, J. Lingys, V. Buterlevičius, A. Kondratavičius, L. Dabužinskaitė, K. Jakštas, V. Bagdonas ir kiti. Užsienio kūrėjai – A. Danilevičs, E. Ešenvalds ir kiti.

Per visą gyvavimo istoriją yra sukurta daugiau kaip 70 originalių koncertinių programų, atlikta daugiau kaip 10000 kūrinių ir surengta per 11000 koncertų.

Per savo ilgą kūrybinį kelią kolektyvas laimėjo daugybę tarptautinių apdovanojimų ir pelnė užsienio publikos pripažinimą. Apie tai byloja didelės sėkmės sulaukusios gastrolės beveik visose rytų ir vakarų Europos valstybėse, o taip pat JAV, Kanadoje, Indijoje, Japonijoje, Filipinuose, Malaizijoje, Čilėje, Peru, Meksikoje, Kuboje ir kitose pasaulio šalyse.