Kuriantis ansambliui, buvo nuspręsta patobulinti senuosius lietuvių muzikos instrumentus ir iš jų sukurti tautinių muzikos instrumentų orkestrą. Koncertinė praktika reikalavo, kad būtų sukurti tembriškai turtingi, techniškai paslankūs, akustiškai stiprūs, dermine prasme visapusiški instrumentai. Į orkestro sudėtį tuomet pasiūlyta įtraukti: kankles ir jų sumodernintą variantą – klavikles, skudučius, medinius trimitus (ragus), daudytes, lamzdelius, birbynes, tošeles, pūslinę, skrabalus, tabalus ir kitus „barškalus”, kai kuriuos piemenų instrumentus.

Gana greitai paaiškėjo, kurie siūlymai mažai efektingi ar net neįgyvendinami, o kurie perspektyvūs. Orkestro pagrindu tapo kanklės ir birbynės. Jų tobulinimas tęsėsi keletą dešimtmečių, kol jie tapo plačių galimybių instrumentais, su kuriais galima groti ne tik tradicinę, bet ir šiuolaikiško skambesio muziką. Tuo pačiu ir visas orkestras tapo itin reikšminga ansamblio pajėga, sulaukusia pasekėjų daugelyje muzikos mokymo įstaigų, kur buvo įsteigti tautinių instrumentų kolektyvai. Nacionalinėse dainų šventėse sudaromas ir jungtinis kelių šimtų muzikantų tautinių instrumentų orkestras.

 

Lamzdeliai (lumzdeliai)

Tradicinis lamzdelis –  tai piemenų instrumentas, gaminamas iš  žievės arba medienos. Turi 3-9 garso skylutes, dažniausiai derinamas mažoriniu garsynu. Repertuarą sudaro piemenų raliavimai – tercijos apimties rečitatyvai, tirliavimai – virtuozinio pobūdžio improvizacijos, dainos, sutartinės, šokiai. Lamzdelį pirmą kartą paminėjo J.Bretkūnas 1580 m.

Ansamblio orkestre naudojami patobulinti chromatiniai lamzdeliai, pagaminti iš ebonito, diapazonas c2 – g4 (užrašomas oktava žemiau).  Instrumentas techniškai labai paslankus, jam artimiausia žaismingo pobūdžio muzika. Lamzdeliui sukurta ir solo kūrinių su kitų liaudies instrumentų pritarimu. Dažniausiai lamzdeliu, kaip šalutiniu instrumentu, groja birbynininkai.

 

Birbynės

Tradicinės birbynės gaminamos iš žąsies plunksnos, šiaudo, medžio žievės, medienos, gyvulio rago. Jos turi viengubą arba dvigubą liežuvėlį. Dažniausiai derinamos mažoriniu garsynu. Repertuarą sudaro garsų pamėgdžiojimai, piemenų signalai, dainos, sutartinės, šokiai. Birbynę pirmą kartą paminėjo P.Ruigys 1747 m.

Ansamblio orkestre naudojamos trijų rūšių patobulintos birbynės: aukštoji (sopraninė), tenorinė ir kontrabosinė. Visos jos susideda iš korpuso, slankiojančio kandiklio ir rago, turi dešimt (kontrabosinė – devynias) garso skylučių ir vieną flažoletinę. Prie kandiklio pririšamas liežuvėlis. Aukštosios birbynės diapazonas a – e3, chromatinis  garsynas išgaunamas natūralia ir kombinuota aplikatūra. Žemasis birbynės diapazonas skamba minkštai, sodriai, primena saksofoną, vidurinis primena obojų, aukštasis – klarnetą.  Tenorinė birbynė yra ilgesnė už aukštąją, šiek tiek storesnė, diapazonas H – d2.  Skambesys sodrus, šiltas, primena violončelės tembrą.  Kontrabosinės birbynės korpusas gaminamas iš žalvario skardos ir nudažomas medžio spalva, kandiklis nusklembtos formos, apačioje pritaisoma rago imitacija, diapazonas Fis1 – dis1. Tembras primena kontrafagoto skambesį.

Aukštoji birbynė yra pagrindinis orkestro melodinis instrumentas, o visa jų grupė yra orkestro pagrindas. Ansamblio programose pasirodo  birbynių grupės jungtis – birbynių kvintetas, dažnai birbynė skamba ir kaip solinis instrumentas.

 

 

Kanklės

Kanklių tipo daugiastygiai liaudies instrumentai yra paplitę visame Baltijos regione: Latvijoje – kuoklės, Estijoje – kanelės, Suomijoje – kantelės. Lietuvoje išskiriami trys tradicinių kanklių tipai: šiaurės rytų aukštaičių, vakarų aukštaičių ir žemaičių, vakarų žemaičių ir suvalkiečių. Jų visų korpusas – trapecijos formos su nusklembtu drūtgaliu, tačiau skiriasi stygų skaičius, kankliavimo būdai, taip pat ir kanklių muzika. Šiaurės rytų aukštaičių kanklės – 5 stygų, kitų etnografinių sričių – 9-12 stygų, dažniausiai mažorinio garsyno. Šiaurės rytų aukštaičių kanklių repertuarą sudaro unikalios sutartinės, kitur skambinamos dainos ir šokiai. XX amžiaus pradžioje prasidėjo realus kanklių sąjūdis, pasireiškęs viešais kanklių muzikos koncertais, o nuo 1925 metų – Lietuvos kanklininkų draugijos veikla. XX amžiaus antrojoje pusėje įsisteigė platus muzikos mokyklų su liaudies instrumentų skyriais tinklas, jungtinis kanklių orkestras skamba nacionalinėse dainų šventėse. Kankles pirmą kartą paminėjo J.Bretkūnas 1580 m.

Ansamblio orkestre naudojamos trijų rūšių modifikuotos kanklės: aukštosios, bosinės ir kontrabosinės. Nuo tradicinių kanklių jos skiriasi korpuso dydžiu, plongalio forma, taip pat rezonansinėmis išpjovomis bei kaitiklių mechanizmu. Aukštosios kanklės  turi 29 stygas, garsynas c – c4. Bosinės kanklės –  22 stygas, garsynas C – a1. Aukštosios ir bosinės kanklės yra diatoniniai instrumentai, tačiau lankstant tonacinius kaitiklius, galima išgauti visą chromatinę gamą. Kontrabosinės kanklės statomos beveik statmenai ant žemės, jų 15 stygų derinamos chromatiniu G1-A garsynu.

Liaudies instrumentų orkestre kanklėmis palaikoma harmonija ir ritmas, kartais vedama melodija. Orkestre daugiausia naudojamas brauktukinis kankliavimo būdas.

 

Skrabalai

Tradiciniai skrabalai – tai trapecijos formos mediniai varpeliai – nedidelėje trapecijos formos medinėje dėžutėje įkabintos medinės šerdelės. Gali būti  skrabalai ir be šerdelių. Garso aukštis priklauso nuo dėžutės dydžio. Ansamblyje naudojami antrojo tipo skrabalai iš 27 dėžučių, išdėstytų septyniomis eilėmis ir suderintų nuo c1 iki f1 diatoniškai, toliau iki e3 chromatiškai. Skrabalų rėmas įstatomas į kelmo (būgno) šonuose padarytas įmovas. Skrabalai ansamblio orkestre naudojami nuo 1947 m. Jais galima groti žaismingą muziką, jų garsas pramuša visą orkestrą.

 

 

 

 

 

Molinukai

Kaip epizodiniai instrumentai orkestre dar naudojami molinukai – moliniai šuniukai, paukščiukai, arkliukai, kurių šonuose išduriamos kelios skylutės, jas dangstant galima skleisti kelis fleitos skambesio garsus. Molinukų garsinė apimtis – g-e2.

 

 

Skudučiai

Skudučiai – šiaurės rytų Aukštaitijoje paplitę instrumentai – 5-8 vamzdelių rinkinys, jais grojamos instrumentinės sutartinės. Ansamblyje naudojamas 29 skudučių c1- e3 diapazono komplektas, išdalintas 5 partijoms.

 

 

 

 

 

Labanoro dūda

Labanoro dūda (dūdmaišis) – instrumentas žinomas daugelyje Europos kraštų (ten jis žymiai populiaresnis), susideda iš keturių dalių: odinio maišo (oro rezervuaro), melodinio vamzdelio, burdoninio vamzdžio (ūko) ir pūtiklio. Instrumento vardas kilo nuo Labanoro miestelio, ansamblyje naudojamo instrumento burdoninis vamzdis duoda garsą g1, melodiniu galima groti c – c1 ribose.

 

Ožragis

Ožragis – populiarus ir kaimyninėse šalyse, tradicinis variantas turi 2-6 garso skylutes. Ansamblio orkestre naudojamas ožragis su birbynės kandikliu, garsynas apima kvartos intervalą, ožragio in D:  d1-g1; in G: g1-c2. Daudytės  skambėdavo šiaurės rytų Lietuvoje, jomis pučiamos sutartinės. Tai tiesūs mediniai 140-230 cm ilgio vamzdžiai, jai galima išgauti 4-5 natūralius garsus. Ansamblyje  naudojamos C, D, F, G derinimo daudytės. Ragai  – taip pat sutartinių instrumentas, tačiau jais galima išgauti 1-2 garsus. Ansamblis turi septynių ragų komplektą. Tabalai – tai 50-90 cm ilgio pakabintos lentos, naudojamos kaip signalinis instrumentas. Ansamblyje naudojami penki kvintos apimties (g-d1) tabalai.

 

Džingulis

Džingulis – lazda, apkabinėta metaliniais žvangučiais, naudojama kaip pagalbinis ritminis instrumentas. Būgnelis sudarytas iš apskrito rėmelio su ištempta oda, kartais būgnelio rėme dar pritaisomi čerškantys skritulėliai. Pastaruoju metu orkestro ritminė grupė papildyta įvairaus dydžio būgnais, kitais ritminiais instrumentais.

 

 

 

 

 

 

 

Smagi edukacija vaikams apie tautinius instrumentus

Tautinių instrumentų orkestro atlikimai