Apie šokio spektaklį Žemaitės metams paminėti
Valstybinis ansamblis „Lietuva“ pristato įspūdingą šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)”, skirtą paminėti rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, geriau žinomos kaip Žemaitė, 180-ąsias gimimo metines. Šis spektaklis kviečia kitaip pažvelgti į šią unikalią asmenybę, derinant jos biografijos detales, kūrybos motyvus ir meninį įkvėpimą. Premjera įvyks vasario 21 d. Vilniuje, Šokio teatre. Vėliau spektaklis keliaus po įvairius Lietuvos miestus, siekiant įtraukti platesnę auditoriją ir įkvėpti žmones pažvelgti į Žemaitę kaip į kūrėją ir asmenybę. Jos idėjos ir gyvenimo būdas išlieka aktualūs net šiandien.
Šis spektaklis apjungia teatrą, šokį ir muziką, pasitelkdamas novatorišką scenografinį sprendimą bei šiuolaikišką choreografiją. Kūrybinės komandos sukurti simboliai, judesiai, priderinti šviesos efektai perteiks ne tik Žemaitės literatūrinės kūrybos motyvus, bet ir jos asmeninį gyvenimą – gilų jausmingumą, ryškias asmenines dramas bei visuomenės normoms nepaklūstantį charakterį. Žiūrovai išvys moterį, kuri išdrįso laužyti nusistovėjusius stereotipus, klausytis savo vidinio balso ir leisti sau gyventi laisvai. Scenoje atsiskleis jos aistra gyvenimui, žinių troškimas ir ryškūs asmeniniai išgyvenimai, kurie skatina permąstyti, kas iš tiesų slepiasi už visuomenės primestų įvaizdžių bei už Žemaitės kaip „bobutės su surišta skarele“ portreto.
Spektaklyje dinamišką choreografiją, kurioje susilieja šiuolaikinio, neoklasikinio ir lietuvių liaudies šokio motyvai, sukurs režisierė ir choreografė Aušra Krasauskaitė. Scenografė ir kostiumų dailininkė Giedrė Brazytė subtiliais vizualiniais sprendimais perteiks Žemaitės vidinius išgyvenimus, o šviesų dailininkas Pijus Vasiliauskas – veikėjų emocinius niuansus. Muzikinę dalį, kurią sudaro įvairių kompozitorių kūriniai, kuruos Silvija Miliūnaitė, o dramaturgė Kristina Steiblytė grakščiai apjungs istorinius įvykius su Žemaitės troškimais ir jausmais.
Kokia buvo Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė – Žemaitė?
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma kaip Žemaitė, buvo išskirtinė lietuvių literatūros klasikė, prozininkė, dramaturgė, publicistė ir aktyvi visuomenės veikėja. Žemaitės gyvenimas – tai istorija apie moterį, kuri peržengė savo laikmečio ribas ir išliko ištikima savo aistrai gyventi, mylėti, kurti ir kovoti už savo idėjas. Jos meilės ir gyvenimo istorijos įrodo, kad stiprybė slypi ne tik gebėjime pakelti sunkumus, bet ir drąsoje siekti savo širdies troškimų nepaisant kliūčių.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Jaunystėje Julija Beniuševičiūtė ištekėjo už Lauryno Žymanto, griežto ir ūmaus vyro, kuris dažnai rodė valdžią savo šeimoje. Gyvenimas su juo nebuvo lengvas – auginant septynis vaikus, Julijai teko derinti rūpestį namais ir šeima su asmeninėmis aspiracijomis. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis ji neprarado savo ugningos prigimties. Jos santuoka tapo kovos lauku tarp vidinio laisvės poreikio ir išorinio spaudimo paklusti griežtoms patriarchalinėms normoms.
Visgi Žemaitė niekada nesusitaikė su ribojančiu gyvenimo vaidmeniu. Ji įsitraukė į lietuvių tautinio atgimimo veiklą ir tapo viena iš moterų, kurios ne tik stebėjo, bet ir aktyviai formavo Lietuvos istoriją. Nepaisydama griežtų to meto taisyklių, ji platino draudžiamą lietuvišką spaudą, rizikuodama savo saugumu ir reputacija. Be to, Žemaitė dalyvavo Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime, kur garsiai prabilo apie sodžiaus moterų priespaudą ir socialinį neteisingumą. Jos kalba, kurioje buvo pasakyta, kad „sodietės yra vergės tėvų, vergės vyrų ir sūnų,“ tapo ankstyvu feministiniu manifestu.
Žemaitės veikla neapsiribojo tik kalbomis. Ji asmeniškai prisidėjo prie karo pabėgėlių globos, maisto tiekimo ir lėšų rinkimo nukentėjusiems. Pirmojo pasaulinio karo metais rašytoja kiekvieną dieną eidavo į Antakalnio pabėgėlių prieglaudą, kur rūpinosi moterimis ir vaikais. Net ligos išsekinta ir plaučių uždegimo kankinama, ji neprarado ryžto – susikrovusi daiktus, išplaukė į Ameriką rinkti aukų nukentėjusiems nuo karo. Šiame žemyne, kur lietuvių bendruomenė ją pasitiko su pagarba, Žemaitė sugebėjo įkvėpti žmones savo kalbomis, prisotintomis nuoširdumo ir tėvynės meilės.
Tačiau jos asmenybė neapsiribojo tik kilniomis idėjomis. Žemaitės aistringa prigimtis atsiskleidė ir brandžiame amžiuje, kai sulaukusi šešiasdešimties įsivėlė į jausmų sūkurį su trisdešimčia metų jaunesniu Konstantinu Petrausku. Tai buvo meilė, kuri griauna normas ir ignoruoja visuomenės nuostatas. Julijos laiškai, pilni aistros ir ilgesio, byloja apie moterį, kuri nebijodama nuoskaudų ir pralaimėjimų, drįso mylėti ir jausti. Net ir suprasdama, kad Konstantinas žvalgėsi į jos dukrą bei anūkę, Julija nesigėdijo savo jausmų ir drąsiai juos išsakė, pasirašinėdama laiškus Konstantinui Petrauskui kaip „Visuomet mylinti Bobutė.“
Žemaitė liko ištikima sau visą gyvenimą – ir kaimiškąja skarele su mazgu pasmakrėje, ir savo karinga dvasia. Net tarp šilko sukniomis vilkinčių moterų Peterburgo moterų suvažiavime ar Amerikos aukštuomenės ji išliko savimi, pelnydama pagarbą savo nuoširdumu ir paprastumu. Ir iki šiol rašytoja įkvepia ne tik savo kūriniais, bet ir gyvenimu – meilės, kūrybos ir iššūkių kupina istorija.
Žemaitės kūryba
Žemaitė – tai ne tik realistinės lietuvių literatūros pradininkė, bet ir jausmų audros įkūnytoja. Jos kūriniuose kaimo žmonių gyvenimas atgyja su neįtikėtina tikrove, kur buities detalės tampa žmogaus vidinės kovos atspindžiu. „Marti“ – jaunos moters istorija, kurioje slypi ne tik kasdienybės iššūkiai, bet ir begalinis emocinis gylis. Taip pat ir „Petras Kurmelis“, kur veikėjų sprendimai ir klaidos atskleidžia moralinių pasirinkimų sudėtingumą – visa tai vieni ryškiausių Žemaitės kūrinių, atskleidžiančių jos kūrybos esmę.
A. Balvočiaus nuotr.
Žemaitės tekstuose ypač išryškėja dėmesys žmogaus jausmams – tiek slėptiems, tiek atvirai reiškiamiems. Meilė, pavydas, nuoskaudos ir džiaugsmas – tai temos, kurias ji perteikė su neprilygstamu tikslumu. Ši jausmų jėga kilo ir iš pačios autorės gyvenimo. Jos sunkus gyvenimas su griežtu vyru auklėjant net 7 vaikus, santykiai su 30 metų jaunesniu mylimuoju, užmegzti brandaus amžiaus bei laikomi skandalu, nesustabdė moters užsidaryti savyje, o tik įkvėpė Žemaitę drąsiai gyventi ir kurti.
Būtent ši vidinė aistra atsispindi naujajame valstybinio ansamblio „Lietuva” šokio spektaklyje „Žemaitė N.18(0)”. Scenos choreografija, paremta Žemaitės kūrinių emocine įtaiga, sujungia jos rašytus tekstus su šokių elementais. Čia atgyja rašytojos gilus jausmų pasaulis – tas pats, kuris pulsuoja jos apsakymuose ir apysakose.
Kuo ypatingas šokio spektaklis?
Spektaklis „Žemaitė N.18(0)” yra unikalus tuo, kad jis ne tik pristatys literatūros klasikės gyvenimo faktus ar kūrybos motyvus, bet ir atvers naują perspektyvą į jos jausmų pasaulį. Per judesį ir muziką spektaklis įprastai geba perteikti emocijas, kurios dažnai slypi tarp literatūros eilučių ar netgi yra neapsakomos žodžiais. Judesių plastika, ritminiai akcentai ir muzikiniai niuansai leis žiūrovui ne tik suvokti, bet ir pajusti vidinius Žemaitės išgyvenimus – nuo aistros ir skausmo iki ramybės ir išdidumo akimirkų.
Šokio spektaklyje simbolių kalba tampa pagrindiniu įrankiu perteikti sudėtingas Žemaitės gyvenimo ir kūrybos temas. Intymios duetų scenos subtiliai atskleis meilės ir netekties grožį bei trapumą, o masinės kompozicijos dinamiškai perteiks kaimo bendruomenės pulsą – tą pačią atmosferą, kurią rašytoja taip įtaigiai kūrė savo kūriniuose. Šiuolaikinė choreografija kartu su etniniais motyvais sukurs unikalų emocinį dialogą tarp praeities ir dabarties.
Šokio spektaklis ne tik griauna stereotipinį „bobutės su skarele“ įvaizdį, bet ir pabrėžia, kad Žemaitės idėjos apie drąsą būti savimi ir mylėti išlieka aktualios. Tai ne tik istorinis pasakojimas, bet ir kvietimas atsigręžti į save, savo jausmus, autentiškumą bei pažinti vieną svarbiausių Lietuvos literatūros asmenybių – ne per žodžius, o per širdies ritmą ir kūno kalbą.
Apibendrinimas
Valstybinis ansamblis „Lietuva“ kviečia pajusti nepaprastą ryšį tarp literatūros ir judesio, atskleidžiantį daugiau nei vien faktus ar kūrybos linijas. Šokio spektaklis „Žemaitė N.18(0)“ atvers duris į daugialypį rašytojos pasaulį, išryškins tai, ką literatūra kartais palieka tarp eilučių – jausmų intensyvumą, širdies plakimą ir maištą prieš visuomenės normas. Tai kvietimas pažinti Žemaitę kaip moterį, drąsiai kūrusią, mylėjusią ir nebijojusią gyventi autentiškai.
Spektaklis taps unikaliu tiltu tarp praeities ir dabarties, per šokį ir muziką perteikiančiu emocijas, kurios žodžiais dažnai lieka neišsakytos.
Komentarai