Į sceną sugrįžtantis jaunųjų kūrėjų performansas: praeitis rodo, kaip keičiamės
Meilė, darbas, intymumas, tarpusavio santykiai ir pokyčiai, kuriuos išgyvena žmogus ir visuomenė – temos, kurias praeityje atranda ir aktualizuoja jauni kūrėjai. Kaip jie mato su laiku kintantį pasaulį ir kodėl renkasi apie tai kalbėti, atskleis į sceną nuo vasario 25 d. grįžtantis performansas „Siūbuojanti žemė“. Ansamblis „Lietuva“ jaunuosius menininkus pakvietė savaip pasižiūrėti į lietuvių liaudies žanrą, kurį sujungus su šiuolaikiniu šokiu ir muzika, į dabartį persikelia jaunimui aktualiausi dalykai. Pasirinktas kūrėjų temas modernia forma, toli nuo tradicinio įsivaizdavimo atliks ansamblio „Lietuva“ choras, nacionalinių instrumentų orkestras ir šokėjai.
„Šiame projekte – daug jaunų kūrėjų, turinčių savo kalbą ir matymą. Kartu jie užmezga dialogą su kūrėjais iš praeities. Kai mes kalbame apie sceninį lietuvių liaudies šokį, jis jau buvo sukurtas, ir jis egzistuoja dabar. Klausimas, kaip tai atrodytų, jeigu mes jį kurtume XXI amžiuje, jaunųjų choreografų ir kompozitorių žvilgsniu. Ką jie pasiimtų iš lietuvių kultūros, kokiomis temomis pasirinktų kalbėti“, – sako viena iš performanso režisierių, choreografė ir šokio ekspertė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė. Šią programą ji statė kartu su kita žinoma choreografe Agnija Šeiko.
Pasirinko pokyčius ir iššūkius
Vienas jaunųjų choreografų, iš Belgijos kilęs Nielsas Claesas pasakoja, kad kūrybiniame procese labiausiai sudomino kintančios visuomenės fenomenas. Kuriant performansą jam teko prisiliesti ne tik prie ansamblio „Lietuva“ transformacijos, bet ir visos mūsų šalies praeities.
„Mane domina istorija ir pasaulyje vykstantys pokyčiai. Norėjau perteikti skirtingus Lietuvos periodus ir tai, kaip keičiasi visuomenė, žmonių tarpusavio bendravimas. Dauguma istorinių faktų man jau žinomi ir didelių staigmenų nebuvo – čia gyvenu ir kuriu daugiau kaip šešis metus. Tačiau kaip užsienietis, galiu viską objektyviai stebėti iš šalies, o į performansą įnešti savo įžvalgų. Vis dėlto įtaką padarė ir dabartinis Lietuvos matymas bei tie sunkumai, su kuriais šiandien susiduria šalis.“
N. Claesas kaip šokėjas yra pelnęs „Auksinį scenos kryžių“ už vaidmenis šiuolaikinio šokio spektakliuose „i (aš)“, „Klajojančios kopos“ ir „Aside“. Menininkas taip pat dirbo šokio teatre „Aura“, Šeiko šokio teatre, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Pabradės menų mokykloje ir M. K. Čiurlionio menų mokykloje.
Laiko pokyčiai ir su jais kylantys iššūkiai sudomino kitą choreografą, šokėją Mantą Černecką. Performanse jį patraukė darbo tema, tapusi artima dar kadaise šokant „Lietuvos“ ansamblyje.
„Jau nuo tų laikų patiko darbo šokiai, tad pasirinkau interpretuoti darbo raidą. Žemdirbystė, vėliau – industrializacija, kaip visa tai vystėsi ir kaip vėliau perėjome į informacinį amžių. Dabar esame kūrybiškumo amžiuje, tik dėl technologijų ir evoliucijos su žmonėmis dar nežinome, kur einame. Pastebiu, kad esame kažkokie pavargę ir sumišę, visko tiek daug ir lengvai pasiekiama – nežinia kuo tikėti. Eidamas šiuo keliu, panaudojau ansamblio šokėjų stiprybes, galvojau apie maksimalų jų kiekį scenoje ir tai, kaip jie kartu profesionaliai susidirbę. Visas šokis – bendras nenutrūkstamas judėjimas.“
Šeiko: gimsta unikali jungtis
Plečiant prasmines praeities ir dabarties ribas, aktualu ne tik pasirinktos temos. Kita performanso režisierė, neseniai ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį pelniusi A. Šeiko mano, kad ieškodami ryšio tarp šiuolaikinio ir sceninio liaudies meno nustebtume originaliais jaunų menininkų pasirinkimais.
„Aš pati dar būdama studente Klaipėdos universitete, prieš daug metų studijuodama liaudies šokį, bandžiau jungti ir kitaip pasižiūrėti. Labai dažnai būdavo žiūrima, ką daro latviai ar estai. Mano giliu įsitikinimu, šiuolaikinis šokis yra arti archajiško žmogaus judėjimo. Jis tarsi vadovaujasi pamatiniais žmogaus judėjimo principais, savy turi daug rituališkumo, organiško buvimo. Tai įnešus į sceninį lietuvių liaudies šokį, gimsta kažkas unikalaus. Įdomu, jog į šią jungtį ir Lietuvos praeitį pasižiūrėjome ne tik mes, lietuviai, bet ir užsienio kūrėjai kaip Nielsas.“
„Kurdamas choreografiją domėjausi, kaip kiti menininkai jungia skirtingus šokio stilius, įterpia šiuolaikines idėjas. Tik nemanykime, kad tradiciniai šokiai – viso labo praeities reliktai. Jie nori papasakoti istoriją, ir jiems reikia atrasti vietą šiandieninėje visuomenėje. Dar svarbu įtraukti jaunesnes kartas ir su tuo eksperimentuoti“, – priduria N. Claes, dirbantis įvairiuose projektuose Lietuvoje, Vokietijoje, Belgijoje ir Vengrijoje.
„Tai labai toli nuo tradicinio ansamblio stiliaus įsivaizdavimo. Nuo meditacinės šiuolaikiškos „Kepurinės“ interpretacijos iki flamenko temperamento“, – taip po premjeros Vilniuje kūrėjų ir atlikėjų rezultatą įvertino žiūrovai.
Į jaunųjų menininkų kūrybines dirbtuves, kurių rezultatas – unikalus „Lietuvos“ performansas, susibūrė jauni bei perspektyvūs kūrėjai iš Lietuvos ir užsienio. Liaudies žanrą interpretuos choreografai N. Claesas, M. Černeckas, Sigita Juraškaitė-Baužienė ir Raimonda Gudavičiūtė, taip pat kompozitoriai Rytas Svilainis, Kazimieras Krulikovskis, Silvija Miliūnaitė-Bliūdžiuvienė ir Nikita Kiriuchinas.
Performanso „Siūbuojanti žemė“ scenarijaus autorė – Sondra Simana. Kostiumų dailininkė – garsi dizainerė, festivalio „Mados infekcija“ sumanytoja Sandra Straukaitė, du kartus apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Vaizdo projekcijų kūrėjas – Saulius Paliukas, o šviesų dailininkas – Vilius Vilutis.
Po 2021 m. premjeros Vilniuje, šiemet turas tęsiamas kituose Lietuvos miestuose – vasario 25 d. Birštone, kovo 2 d. Kretingoje, kovo 4 d. Utenoje, kovo 9 d. Tauragėje, kovo 16 d. Anykščiuose, kovo 18 d. Vilkaviškyje, kovo 24 d. Kaune ir balandžio 1 d. Klaipėdoje.
Nuo kovo 25 d. į ansamblio „Lietuva“ repertuarą sugrįžta programa „Dainuoju Tau gyvenimą“, atliekama kartu su bardais Gediminu Storpirščiu, Sauliumi Bareikiu ir Giedriumi Arbačiausku. Išsiilgusius romantikos, spalvingų potyrių bei klasikinės prancūzų muzikos, kovo 15 d. Vilniuje „Lietuvos“ orkestras pakvies į muzikos ir vaizdo koncertą „Bučinys iš Prancūzijos“.
Komentarai