Jono Meko įkvėpti „Homo asfaltus“. Miesto žmogus tarp asfalto ir gamtos
Šiuolaikinis žmogus gyvena greitai. Skuba, planuoja, balansuoja. Dienos susilieja į vieną nenutrūkstamą judėjimą, kuriame sunku atskirti pradžią nuo pabaigos. Ir kai viskas pagaliau nurimsta, vis dažniau aplanko jausmas – kad tai tik judėjimas. Be krypties. Be tikslo. Be vietos, į kurią iš tikrųjų norėtųsi atvykti. Ne todėl, kad nėra kur grįžti, o todėl, kad nebeaišku, kur yra namai. Tokį žmogų galima pavadinti vienu vardu – „Homo asfaltus“.
Kas yra „Homo asfaltus“?
„Homo asfaltus“ – šiuolaikinis žmogus, gyvenantis globaliame pasaulyje, tačiau vis dažniau jaučiantis vidinę tremtį. Jis gyvena mieste, bet nebesijaučia namuose. Be perstojo juda, bet vis dar ieško savęs.
Tai žmogus, kuris turi pasirinkimų laisvę, bet stokoja prasmės. Gyvena informacijos pertekliuje, bet praranda jausmą. Nuolat būna tarp žmonių, bet jaučiasi vienišas. „Homo asfaltus“ nėra tik žmogus. Tai būsena.
Bolt ar liftas: judėjimas be krypties
„Homo asfaltus“ važinėja „Bolt“ pirmyn ir atgal – iš vieno taško į kitą, iš vienos dienos į kitą. Šis judėjimas primena Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ veikėją Garšvą, kuris lifte kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn. Judėjimas vyksta nuolat, tačiau niekur nenuveda.
Šiandien turime daugiau laisvės nei bet kada anksčiau. Galime judėti, rinktis, keisti kryptį. Tačiau kartu vis dažniau patiriame būseną, kurioje judėjimas tampa ciklu. Mes judame. Bet ar iš tikrųjų judame pirmyn?
Lietuvių literatūra ir „Homo asfaltus“: nuo Meko iki Škėmos
Muzikinio spektaklio „Homo asfaltus“ idėja nėra atsitiktinė. Ji gimė iš lietuvių literatūros tradicijos, kurioje nuolat keliami tapatybės, tremties, namų ir prasmės klausimai.
Vienas svarbiausių šio spektaklio įkvėpimo šaltinių – Jonas Mekas (1922–2019). Avangardinio kino kūrėjas, rašytojas, poetas, dažnai vadinamas avangardinio kino krikštatėviu. Po Antrojo pasaulinio karo emigravęs į JAV, jis tapo ryškia Niujorko meninės scenos figūra ir vienu svarbiausių eksperimentinio kino kūrėjų pasaulyje.
Jono Meko kūryboje nuolat atsikartoja tremties, vienišumo, nostalgijos ir gimtinės ilgesio temos. Jo tekstai ir filmai nėra tradiciniai pasakojimai – tai labiau poetiniai dienoraščiai, kuriuose fiksuojamos akimirkos, jausmai, buvimas „čia ir dabar“.
Muzikiniam spektakliui „Homo asfaltus“ ypač svarbi jo pjesė „Pati pradžių pradžia“. Tai autofikcinė, fragmentiška, sapniška drama, kurioje atsiskleidžia jauno žmogaus vidinė būsena – pasimetimas, ilgesys, bandymas suprasti save karo nuniokotame pasaulyje.
Ne mažiau svarbus ir Antanas Škėma, kurio romanas „Balta drobulė“ laikomas vienu svarbiausių lietuvių literatūros kūrinių. Jame vaizduojamas žmogus, įstrigęs tarp dviejų pasaulių – tarp kasdienybės ir vidinio gyvenimo, tarp judėjimo ir prasmės paieškų. Garšvos darbas lifte tampa simboliu – nuolatinio judėjimo, kuris niekur neveda.
Panašias temas nagrinėja ir Alfonsas Nyka-Niliūnas bei Kazys Bradūnas – išeivijos kūrėjai, dažnai vadinami „bežemiais“. Jų tekstuose atsiskleidžia stiprus gimtosios žemės ilgesys, prarasto ryšio su namais jausmas, egzistencinis klausimas: kur yra mano vieta?
Šiandien šie klausimai sugrįžta nauja forma. Tik vietoje tremties svetimoje šalyje – gyvenimas globaliame mieste. Vietoje fizinio išvykimo – vidinė distancija. Būtent čia gimsta būsena vadinama „Homo asfaltus“.
Kroksas ar klumpė: ryšio su žeme praradimas
Kadaise žmogus stovėjo ant žemės. Šiandien – ant asfalto. Kadaise dėvėjo klumpes, dabar – kroksus. Tai ne tik avalynės pasirinkimas.
Tai pasirinkimas tarp patogumo ir ryšio, greičio ir buvimo, paviršiaus ir gylio. „Homo asfaltus“ renkasi tai, kas lengviau, ir pamažu pamiršta, ką reiškia jausti žemę po kojomis.
Ar po asfaltu dar yra žemė?
Gyvendamas mieste žmogus vis labiau nutolsta nuo gamtos. Nuo tylos. Nuo natūralių ritmų.
„Homo asfaltus“ gyvena praradęs namų ir savo žemės jausmą. Jis pradeda abejoti – ar po asfaltu dar yra žemė? Šis klausimas tampa vidiniu nerimu. Jausmu, kad kažkas svarbaus buvo pamiršta. Globaliame pasaulyje žmogus gali jaustis tarsi tremtyje – net būdamas savo mieste.
Pasaulio pabaigos nuojauta, begonijos ir Big Mac
Šiuolaikinis žmogus gyvena nuolatinėje įtampoje. Karo, krizės ir neapibrėžtumo fone atsiranda tylus, bet nuolatinis nerimas – pasaulio pabaigos nuojauta. Ir vis dėlto šioje būsenoje jam gali labiausiai rūpėti visai mažas dalykas, pavyzdžiui, nuvytusios begonijos. Arba dar paprasčiau – „Big Mac“ bulvytės rankoje.
Tai paradoksas, kuris tiksliai apibūdina „Homo asfaltus“. Gyvendamas pertekliaus ir vartojimo kultūroje, žmogus nuolat kažką renkasi, perka, ragauja, patiria. Dažniausiai ne todėl, kad jam to reikia, o todėl, kad nori kažką pajusti. Arba – dar dažniau – nieko nebejausti.
Dideliame, nestabiliame pasaulyje žmogus bando išlaikyti kontrolę bent mažose detalėse. Ir kartais daug lengviau nusipirkti jausmą nei jį išgyventi.
Nėštumas kaip lūžis: nuo pabaigos prie pradžios
Praradęs gebėjimą jausti, „Homo asfaltus“ nebejaučia net to, kas turėtų būti stipriausia – nauja gyvybė. Būtent čia atsiranda lūžis.
Nėštumas, kaip nauja pradžia, pažadina žmogų. Sugrąžina jį į kūną, į jausmą bei tikrą buvimą. Tai momentas, kai pasaulio pabaiga gali virsti pasaulio pradžia. Kai žmogus vėl pradeda jausti.
„Homo asfaltus“ – kelionė į pradžią
Valstybinis ansamblis „Lietuva“ pristato muzikinį spektaklį „Homo asfaltus“, kuris šias temas perkelia į sceną.
Spektaklis pasakoja apie šiuolaikinį žmogų, gyvenantį mieste, tačiau jaučiantį vidinę tremtį. Apie žmogų, kuris prarado ryšį su savo žeme, su savimi, su jausmu. Tai muzikinė kelionė nuo šiandienos triukšmo atgal į praeitį – į tautinį paveldą, į dainas, į archajišką garsą. Į vietą, kur žodžiai nebeegzistuoja. Kur lieka tik garsas. Ir jausmas.
„Homo asfaltus“ nėra tik spektaklis. Tai klausimas, kurį vis dažniau sau užduodame tyliai – ar mes dar jaučiame? Tam, kad atsakytume į šį klausimą, turėtume sulėtinti tempą ir patikrinti, ar po asfaltu vis dar yra žemė.
Komentarai