Kompozitoriaus A.Bražinsko 80-mečio išvakarėse – išskirtinis interviu su Maestro

Tikriausiai sunkiai rastume žmogų Lietuvoje, kuriam nebūtų girdėta Algimanto Bražinsko pavardė. Su legendiniu kompozitoriumi galima kalbėtis pačiomis įvairiausiomis temomis, tačiau artėjant 80 – mečiui kalbamės apie nesenstančią jo kūrybą, bei  miuziklą „Pagramančio šnekučiai“, atgimusį ansamblio „Lietuva“ repertuare, kuris 2017 m. spalio 28 dieną sukvies visus kompozitoriaus draugus ir gerbėjus į Vilniaus Šokio teatrą dar vienam spektakliui.

Kompozitoriau, esate fenomenas, – ne vieno legendinio kompozitoriaus muzika išblėso paseno, kartu su mūsų tėvais ir seneliais, o Jūsų muzika nesensta. Net ir jaunimas šį faktą pripažįsta, teigia, jog Jūsų muzika morališkai gyva ir dar aktuali.

Kiekvienas muzikinis kūrinys turi turėti aiškią melodiją, kuri būtų įsimintina. Vien atkartot, atgrot, paliūliuot be išraiškos galėtų daugelis. Tačiau, aš žinau ką man davė Dievas. Aš galiu parašyti melodiją. Tai Aukščiausiojo dovana. O melodija kalba, kažkur veda, žmonės ją įsidėmi. Mėgstu tempą, net ir mano temperamentas nėra tipinis, lyriškai lietuviškas. Visa tai sudedu į melodijas.

Dabar taip yra – atlikėjai patys kuria, patys atlieka, aš tai vadinu saviveikla. Pastebėjau, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį yra gimusi viena kita ryškesnė daina, visa kita – pilka, neįsimintina, tarsi maistas greitam vartojimui. Toji muzika kaip fonas, kurio niekas nepastebi. Tada žiūrovas sako: „aš turbūt nelabai supratau“, nes niekas jo nesujaudino. Kad taip nenutiktų, turi dirbti profesionalai. Tuomet bus geras kūrinys, profesionalus libretistas… Aš, kaip kompozitorius užrašau natas. Mano užduotis sukurti taip, kad atlikėjas toje muzikoje atrastų save, būtent tai paliečia ir žiūrovą.

Muzika yra abstraktus menas. Ir jei sakykim, dailėje iškarto yra matoma ir žinoma kad tai abstrakcija, tai muzikoje to niekaip neišspausi. Tuomet jau gaunasi nebe menas, o šokiravimas. Dažnai labai primityvus ir vienkartinis. Kuomet žmogus žino kaip kvepia Chanel kvepalai, jo  niekas neįtikins, kad mėšlas kvepia. Tikro meno norisi  dar kartą paklausyti, dar kartą pamatyti.

1976 m. Kauno muzikinis teatras. Kaip gimė „Pagramančio šnekučiai”?

Tai buvo teatro iniciatyva. A. Drilinga nemažai dirbo su muzikiniu teatru, darė vertimus, vyr. Dirigentas buvo S. Domarkas. Drilinga gavo pasiūlymą parašyti libretą ir atkreipė dėmesį į P. Cvirkos apsakymą „Meisteris ir sūnūs“, muziką kurti buvau pakviestas aš. Visą vasarą kūriau. S. Domarkas padarė instrumentuotę Jis puikiai žinojo savo orkestrą, todėl muzika skambėjo nuostabiai.

Gatvėje prie teatro buvo pastatyta reklama, o juk buvo gilus sovietmetis. Tai buvo įvykis! Rašė laikraščiai, žurnalai. Iškarpas žmona saugo iki šiol. Spektaklis buvo rodomas su didžiausiu pasisekimu kelis metus, virš šimto spektaklių! Mums, kaip autoriams, kūrėjams, tai labai svarbu, nes jei kuri muziką, nori kad ji turėtų atgarsį, o ne gulėtų stalčiuje. „Pagramančio šnekučiai” tais laikais tai buvo vienas iš ryškiausių spektaklių muzikiniame teatre.

Praėjus beveik 40 – čiai metų miuziklas atgimė Valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva” ir buvo labai sėkmingas rodomas visoje Lietuvoje. Temos aktualumas, pasirodo,  niekur nedingo.

2012 m. ansamblis ėmėsi ieškoti naujų temų. Praėjus daugeliui metų, pasikeitus visam mūsų valstybės ir žmonių gyvenimui  “Pagramančio šnekučiai” buvo pavadinti „Žemės paukščiais“. Miuziklas atgimė dar kartą, šį kartą naujoje, visiškai tinkamoje erdvėje „Lietuvos“ ansamblyje.

Ryškūs XX amžiaus pradžios liaudiški personažai, alsuojanti etnografinė kaimo dvasia, į aukštą skrydį nukreiptas paprasto kaimo žmogaus žvilgsnis sumeistrauti svajonių paukštį, taip pat ir meilė tėvynei Lietuvai. Čia nešamos tuomet draudžiamos lietuviškos knygos – visa tai atsispindi miuzikle ir turėtų būti įdomu, netgi labai aktualu šiandienos žmogui.

„Lietuvos“ pastatymas gerokai skiriasi nuo ankstesniojo miuziklo pastatymo Kaune. Tai padiktavo ansamblio specifika ir galimybės. Apskritai, miuziklas dainavimo, kalbamųjų dialogų, veiksmo ir šokio spektaklis, viską sujungiant bendru spalvingos muzikos vardikliu, suteikė ansambliui naujo meninio kvėpavimo galimybių, kilstelėjo naujos meninės kokybės link.

Bet kaip padaryti, kad šiuolaikiniam žmogui tai būtų aktualu ir įdomu?  Čia yra viskas stilizuota, kitas ritmas, liaudiškos intonacijos, tačiau kitas tempas. Jeigu būtų dainuojama taip kaip buvo, abejoju ar būtų įdomu klausyti. „Žemės paukščių“ pagrindinių vaidmenų atlikėjai žinomi, populiarūs, žiūrovų susižavėjimą keliantys Lietuvos dainininkai: Liudas Mikalauskas, Deivydas Norvilas (Deivis), Ramūnas Urbietis, turtingos choreografijos autorius – Alfredas Kondratavičius. Štai ir sėkmės receptas – spektaklis parodytas 30 – tyje Lietuvos miestų ir miestelių, visur lydimas ovacijų.

Su ansambliu draugavote gerokai prieš gimstant „Pagramančio šnekučiams“. Čia sutikote savo meilę….

1968 m. buvau pakviestas kurti vienos iš keturių naujos programos dalių. Programai kūrė tokie grandai, kaip V. Klova, V. Juozapaitis, L. Povilaitis, V. Bagdonas, B. Dvarionas. Man teko dzūkiška dalis. Meno vadovas V. Bartusevičius tiksliai žinojo ko jis nori. Būdavo atneši ką sukūręs, jei jam netinka liepia pataisyti. Ir taisau. Buvo labai aiškios užduotys ir pageidavimai, todėl ir rezultatas plačiai nuskambėjo. Tai buvo to meto viršūnė. Pirmą kartą atsirado siužetai, o ne vien koncertinis kūrinių atlikimas.

Jei nebūčiau dirbęs su ansambliu, nebūčiau sutikęs savo gyvenimo meilės.  Esu labai laimingas, kad man pasisekė. Galiu pasakyti visiems vyrams, ateikite į ansamblį pažiūrėti gražių merginų ir linkiu, kad ir jums taip pasisektų kaip man.

Interviu parengė Jurgita Kubilienė

Miuziklas „Žemės paukščiai“ bus rodomas 2017 m. spalio 28 d. 18 val. Vilniuje, Šokio teatre.

Bilietus platina www.bilietai.lt