Paskutinis Žemaitės performansas Vilniuje – su rekordiniu kiekiu skarų: stilingiausi bus apdovanoti
Paskui Žemaitę – šokio žingsniu ir pasidabinus skarele. Kas, jei šįkart mes, žiūrovai, padarytume rekordinį skarų antplūdį? To Lietuvoje dar nebuvę – ateikime į paskutinį šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)“ gruodžio 6 d. Vilniuje, COMPENSA koncertų salėje, pasipuošę itin stilingai – kaip legendinė mūsų rašytoja.
Norintiems sudalyvauti akcijoje, tereikia pasiruošti aprangos kodą – skarelę, nusifotografuoti arba nusifilmuoti renginio vietoje, įsikelti viešai į socialinius tinklus bei pažymėti #ansamblislietuva. Po spektaklio burtų keliu išrinksime keletą originaliausiai pasipuošusių žiūrovų bei juos apdovanosime specialiu ansamblio „Lietuva“ prizu.
„Esame dėkingi už tiek šiltų atsiliepimų, bet kuo labiausiai noriu pasidžiaugti – žiūrovų sąmoningumu. Pirmą kartą skareles išvydome Vilniuje, kur įvyko šokio spektaklio premjera, tada Kaune, Klaipėdoje, Šilutėje, Šiauliuose, Kretingoje, gimtojoje Plungėje… Jos puošė galvas, pečius, tiek pavienių žmonių, tiek atvykusių didesnėmis grupėmis. Šios minties sąmoningai nesufleravome – moterys pačios išreiškė solidarumą, susitapatinimą, palaikymą. Esu laiminga, kad Žemaitės gyvenimo istorija įkvepia ne tik mus, kūrėjus ar atlikėjus, bet ir atėjusią publiką. Dabar puošimės artimiausiam pasirodymui ir sieksime didžiausio skarų kiekio, kad puoštų visą salę“, – sako režisierė ir vyr. choreografė Aušra Krasauskaitė.
Įkvepia ir žiūrovus, ir atlikėjus
Viena naujesnių ansamblio „Lietuva“ programų sulaukė itin teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.
„Žemaitė yra jėga. Ja susižavėjau dar mokykloje, o vėliau po truputį atėjo suvokimas, kiek ši moteris buvo peraugusi laikmetį, kuriame gyveno, kūrė, mylėjo, neteko. <…> Biografijos detalių nekartosiu, nes visi, manau, žinome. Tik pagalvojau, kad norėčiau trumpam persikelti į jos gyventus metus. Pamatyti laimę nutekėjimo. Taip jau nutiko, kad dvi dienas buvau Žemaitės pasaulyje. Viena iš jų – šokio spektaklis „Žemaitė“, sukurtas remiantis rašytojos gyvenimo fragmentais. Išraiškos šokiu, simboliais ir beveik be žodžių galima įtaigiai ir jautriai papasakoti žmogaus gyvenimą. Šokėjų kūnai kalba istoriją, kuriai žodžiai tik trukdytų. <…> Ne kartą pokalbiuose esu sakiusi: norėčiau, kad kažkas imtų ir sukurtų filmą apie Žemaitę. Kuriančią, aistringą, tikrą, moterišką ir ne tik su skarele. Šiandien toji skarelė – simbolis. Jų rašytojos gyvenime yra daugiau. Žemaitės įsitraukimas į literatūrą irgi tapo moters išėjimo iš namų į viešumą simboliu, savo kūryba ji kalbėjo apie žmogaus ryšį su žmogumi ar jo nebuvimą. Žemaitė buvo skersvėjis savo gyventame laikmetyje“, – patirtimi ir vieša rekomendacija dalinosi žiūrovė Jurgita Lieponė.
Legendinės rašytojos vaidmenį atliekanti šokėja Gintarė Vaitiekūnaitė prisipažįsta – drąsi kūrybinė patirtis scenoje smarkiai pakeitė požiūrį į Žemaitės portretą.
„Įkūnyti tokią ryškią asmenybę nėra lengva. Pirmiausiai, kaip ir daugeliui, rodėsi senyvo amžiaus moteris, tokia senučiukė babytė su visiems atpažįstama skara, ant vieno lito kupiūros, nors, aišku, vien iš tekstų galėjai suprasti, kad ji savyje turi kai ką „velnioniško“. Su laiku, kūrybinio proceso metu požiūris keitėsi, išnyko iki tol įsišakniję stereotipai. Manau, tikrai iššūkis atskleisti visas šviesias ir tamsiąsias puses, dramatiškai išjausti ne žodžiais, o judesio kalba. Jautriausia finalinė scena, kai kolegos iš esmės tik žiūri į mane. Pati istorija, kokią jai teko nugyventi, ir kaip ji dabar atrodo visų žmonių akyse. Žemaitė tiek į gerus, tiek į blogus žmones žvelgė atvira širdimi. Esu dėkinga už naujas galimybes, kūrybą, išsipildžiusias svajones. Mėgaujuosi ir išgyvenu kiekvieną sekundę“, – pasakoja Gintarė, kaip šokėja sutinkama ir kituose spektakliuose, televizijos projektuose bei arenose su garsiausiomis šalies žvaigždėmis.
Viso turo metu Žemaitę pakaitomis įkūnijo ir kita ansamblio „Lietuva“ šokėja, žinoma balerina Kristina Tarasevičiūtė.
„Fiziškai tikrai nesu panaši į savo heroję: net mano mama, žiūrėjusi spektaklį, pareiškė, kad aš tam vaidmeniui per smulkaus sudėjimo. Bet požiūriu į pasaulį, gyvenimo rokenrolu mudvi labai panašios. Esu turėjusi vaidmenų, su kuriais kovodavau, nerasdavau ryšio: vaidinant ypač dramatiškų likimų moteris tekdavo žiūrėti visokias „TV pagalbas“ ir „Farus“, ieškoti vaizdų iš barų… Būdavo sudėtinga, nes tai – ne aš. O šįkart net nustebau: kai prasidėjo vaidmens kūrimas, istorinių faktų analizė, nuolat lydėjo jausmas, kad tai visiškai atskleidžia mane. Kai man kas nors nepatinka, visada pasakau garsiai. Jei ko nors nenoriu, tai ir nedarau, ir – atvirkščiai: jei ko nors noriu, degu tuo, tai ir darau, nors niekas aplink nepritaria. Spektaklyje yra graži scena, kai Žemaitė po Pirmojo pasaulinio karo atvyksta į Ameriką rinkti lietuviams pinigų: aplinkiniai jai vis bando nurišti žemaitišką skarelę, gėdija: „Kaip tu atrodai“, o ji vis tiek kovoja už tą skarą, nes tai – jos identitetas“, – viename interviu atviravo K. Tarasevičiūtė.
Pažinti Žemaitę kitaip – judesio ir simbolių kalba
Spektaklyje „Žemaitė N.18(0)“ ryški, spalvinga persona atsiskleidžia judesio ir simbolių kalba. Siužetinės linijos smalsumą sužadina ir pikantiškas moters gyvenimas: būdama 65 metų, pamilo 30 metų jaunesnį vyrą, kuris mergino jos anūkę, o galiausiai vedė Žemaitės dukrą. Išlikę Žemaitės laiškai mylimajam liudija apie labai stiprius jausmus, padariusius įtaką jos kūrybai.
„Galima labai daug analizuoti jos biografiją ar žmonių, buvusių šalia jos, kurie galbūt padarė įtaką, bet ši spekuliacija nesvarbu. Visi norintys sužinoti apie Žemaitę nesunkiai tai atliks keliais spustelėjimais kompiuteryje ar telefone. Man įdomu tai, kad Žemaitė – moteris kaip ir aš, leidusi sau girdėti autentišką „aš“ ir atliepti savo poreikius – kurti, mylėti ir laisvai gyventi to meto kontekste, kuriame daugelis apie tai net slapčiausiose fantazijose nesvajojo. Ir šis pasirinkimas yra svarbus šiandien, nes nepaisant deklaruojamos laisvės rinktis – kur gyventi, ką mylėti, būti feministe ar nebūti, priimti savo jausmus nekvestionuojant jų gerumo ar blogumo – tampa vis sudėtingiau“, – pasakoja A. Krasauskaitė.
Literatūros tyrinėtojai Žemaitę apibūdina kaip „veiklią, jausmingą, hipsteriškai pasirišusią skarelę, keistuoliškai nepritampančią aplinkoje bei nebijančią radikalių gyvenimo lūžių“ – būtent ji iš klasikų autorių labiausiai atitinka dabarties laikmečio poreikius. Tuometinėje Žemaitės pozicijoje, jos keliamuose klausimuose girdisi feminizmo užuomazgos Lietuvoje – kaip antai, kodėl moterys uždirba mažiau nei vyrai. Paradoksalu, kad Žemaitė susilaukė didelio palaikymo iš jaunų inteligentų Povilo Višinskio, Jono Jablonskio ir kitų, bet artimiausioje aplinkoje to supratimo nebuvo.
„Dažnai internetinėje erdvėje galime pamatyti į mus žvelgiančius, seniai anapilin iškeliavusius žmonės, kurie pasuka galvą, nusišypso – tai AI (dirbtinio intelekto) atgaivinti vaizdai, žmonių, kurie gyveno prieš šimtmetį. Šis gyvybės „įpūtimas” seniai užfiksuotiems vaizdams ir žmonėms įkvėpė pasirinkti spektaklio spalvinę gamą – „sepia“. Tarsi prieš mūsų akis atgyjančios fotografijos, prisiminimai, kurie buvo sustabdyti jau labai seniai. Ne mažiau svarbūs ir spektaklio elementai, rekvizitai, talpinantys skirtingas prasmes. Pavyzdžiui, stalas – šeimą suburiantis per pusryčius, pietus ir vakarienę. Žemaitei tai buvo ir kūrybinio darbo vieta (nors iš istorijos žinome, kad ji sugebėjo rašyti ir po grūšia, ir tarp bulvių vagų laukuose). Popierius, laiškas, knyga – viską galintys sugerti į save – tiek kūrybą, tiek skausmą, tiek džiaugsmą“, – pasakoja scenografiją ir kostiumus sukūrusi Giedrė Brazytė.
Viena iš programos kompozitorių Silvija Miliūnaitė taip pat prisimena, kaip muzikos skambesio paieškos įkvėpė kuo neįprasčiau atskleisti rašytojos unikalumą, virsmus ir emocinius išgyvenimus. „Muzika šiame spektaklyje – tarsi seka paskui tikrąją Žemaitės asmenybę. Norime, kad klausytojas ne banaliai pažintų rašytoją, o pajustų (ne suprastų!), išties pajustų jos dvasią, jos mąstymo, vertybinę gelmę. Tad muzikinė dalis bus spalvinga, charakteringa, manau, atskleidžianti tikrąją Žemaitę. Turime sodrių spalvų lietuvių kompozitorių puokštę – F. Latėnas, V. Bartulis, N. Sinkevičiūtė, M. Bialobžeskis ir S. Miliūnaitė“, – teigia už muzikinę dalį atsakinga Silvija.
Dramaturgijos autorė Kristina Steiblytė, režisierės asistentė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė, šviesų dailininkas Pijus Vasiliauskas. Šokio spektaklį atlieka ansamblio „Lietuva“ šokio trupė. Pagrindinį Žemaitės vaidmenį pakaitomis įkūnija G. Vaitiekūnaitė ir K. Tarasevičiūtė, dukrą Juzę – Eiva Dobilaitė ir Vesta Gineitytė, anūkę Elzę – Goda Mikuckytė ir Alina Jazdauskytė pakaitomis. Žemaitės mylimąjį Konstantiną vaidina Danielius Voinovas, sūnų Antaną – Simonas Laukaitis, Žemaitės bendramintę Unę Babickaitę – Greta Frolovaitė-Czaplis.
Valstybinio ansamblio „Lietuva“ premjera buvo skirta rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės (slapyvardžiu Žemaitė) šimtas aštuoniasdešimtosioms gimimo metinėms paminėti.
Komentarai