„Siūbuojanti žemė“ | Utena 03.04

Tavo rankose – kaleidoskopas, pro kurį pažvelgus, akistaton stoja praeitis ir dabartis. „Į ką įsitverti?“, – taip žiūrovų klaus šokio ir muzikos performansas „Siūbuojanti žemė“. Ansamblis „Lietuva“ jaunuosius menininkus pakvietė savaip pasižiūrėti ir interpretuoti ansamblio repertuarą, todėl performansas kvies išgyventi tikrą kūrybinį eksperimentą – muzikinių stilių, laikmečių ir tiems laikmečiams būdingų išgyvenimų, vidinių prieštaravimų sintezę. Režisierės – pripažinimą pelniusios choreografės Agnija Šeiko ir Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, kurios kartu su jaunaisiais šiuolaikinio šokio ir muzikos kūrėjais atskleis visiškai netikėtą matymą apie ansamblį „Lietuva“, jo istoriją ir žanro galimybes, gimusias kūrybinių dirbtuvių metu.

„Prie ansamblio praeities ir viso kūrybinio palikimo siekiame prieiti individualiai – per „Lietuvos“ atlikėjus ir ten kūrusius žmones. Ansamblis visą laiką buvo pristatomas kaip grupė, tačiau mažai kalbama apie asmenybes. Ne veltui šiame projekte turėsime daug skirtingų solistų, besikeičiančias sudėtis. Čia svarbūs kiekvieno išgyvenimai, asmeninis santykis su liaudies ir šiuolaikiniu šokiu, muzika, tradicijomis ar pačiu ansambliu. To ieškojome kūrybinių dirbtuvių metu ir repetuodami, atlikdami įvairias užduotis. Performanse susitinka istorija ir dabartis, todėl reikalingas kiekvieno asmeninis indėlis“, – pasakoja viena iš režisierių A. Šeiko.

Performansas „Siūbuojanti žemė“ – tai istorija apie vidinę žmogaus ir jį supančios aplinkos būsenas, prieštaringus santykius ir kartu ryšio kūrimą besikeičiančių laikmečių fone. Šokio ir muzikos spektaklyje neieškoma kaltų ar teisių, bet norima pakilti iki apibendrinančio dialogo tarp vakar ir šiandien, tarp individo ir visuomenės, tarp modernizmo ir realizmo, suvokiant, kad šie du poliai egzistuoja nuolatinėje įtampoje.

Performansas sujungs du skirtingus, sugyvenimo ieškančius pasaulius – šiuolaikinį ir sceninį lietuvių liaudies meną. Jaunieji choreografai ir kompozitoriai, dirbantys akademinės, elektroninės ir eksperimentinės muzikos srityse, pasitelkė naujas menines formas ir interpretacijas, panaudojant ansamblio „Lietuva“ unikalumą, repertuaro motyvus ir savo kūrybinę patirtį. Tai kartu retrospektyvinis žvilgsnis į ansamblio istoriją ir kūrybą, kurią modernia forma atliks ansamblio „Lietuva“ choras, orkestras ir šokėjai.

„Savu laiku lietuvių liaudies sceninis šokis buvo sukurtas tam, kad iš principo atitiktų tuometinius poreikius. Ir visuomet kėliau klausimą, kaip į liaudies šokį ir apskritai tautinį meną galima pažvelgti naujai. Mūsų tikslas – jį priartini dabartiniam žiūrovui, sudominti šiuolaikinį jaunimą. Liaudies klasika tapę kūriniai neatitinka dabartinių realijų, dabartinio pasaulio. Kurdami performansą pasižiūrėjome į tai, kas buvo ansamblio repertuare, iš to panaudojome, mūsų nuomone, aktualiausias temas ir idėjas, o vėliau joms suteikėme šiuolaikinę prizmę. Tokios programos turėtų itin sudominti žiūrovus ir kartu atjauninti „Lietuvos“ ansamblio auditoriją“, – sako kita režisierė L. Puodžiukaitė-Lanauskienė.

Kūrybinis performansas tarsi kasa „supintas“ iš istorijų bei lietuvių liaudies sceninės kūrybos šiuolaikinių interpretacijų. Pagrindiniai spektaklio veikėjai Pienė ir Šešėlis sutelks savyje prieštaringas ir su laikmečiais kintančias prasmes. Čia atsiskleis ir aktualios visuomenei temos – meilė, intymumas, darbas, moters padėtis visuomenėje ir besiformuojančioje valstybėje. Šias temas atspindės ir ansamblio „Lietuva“ dienoraščių ištraukos, bylojančios to meto asmenines patirtis ir tai, kas teorijoje ne visuomet atitiko realybę.

Alegoriškai siūbuojanti žemė perteiks du stiprius išgyvenimus. Žemė – pamatinis saugumo, tapatumo ir autentiškumo garantas. O kaip išlikti, į ką įsitverti, kai žemė pradeda siūbuoti, kai nebesijaučiam saugūs? Muzikinių permainų fone performansas kvies pokalbiui su liaudies sceninį meną kūrusiais žmonėmis. Plečiant prasmines praeities ir dabarties ribas, ieškant ryšio tarp tradicijos ir modernumo nustebtume – kokie įdomūs gali būti matymai, ir visi jie savaip vertingi.

Į jaunųjų menininkų kūrybines dirbtuves, kurių rezultatas – unikalus ansamblio „Lietuva“ performansas, susibūrė jauni bei perspektyvūs kūrėjai iš Lietuvos ir užsienio. Interpretuoti liaudies žanrą pasiryžo choreografai Sigita Juraškaitė-Baužienė, Raimonda Gudavičiūtė, Niels Claes ir Mantas Černeckas, taip pat kompozitoriai Rytas Svilainis, Kazimieras Krulikovskis, Silvija Miliūnaitė-Bliūdžiuvienė ir Nikita Kiriuchinas.

Viena iš performanso režisierių – choreografė A. Šeiko, Šeiko šokio teatro įkūrėja, triskart apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, pelniusi Boriso Dauguviečio auskarą bei du kartus pripažinta metų choreografe. Kita režisierė – choreografė L. Puodžiukaitė-Lanauskienė, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja-ekspertė, dėstanti šokį ir LMTA, vedanti seminarus Lietuvoje ir užsienyje, kviečiama į įvairias ekspertų komisijas.

Scenarijaus autorė – Sondra Simana. Kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, du kartus apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Vaizdo projekcijų kūrėjas – Saulius Paliukas, o šviesų dailininkas – Vilius Vilutis.

Po 2021 m. įvykusios premjeros Vilniuje, performanso turas šiemet tęsiamas kituose Lietuvos miestuose – Birštone, Kretingoje, Utenoje, Tauragėje, Anykščiuose, Vilkaviškyje, Kaune ir Klaipėdoje.