Vilniuje oratoriją stebėjęs kompozitorius Ē. Ešenvalds: nė viena sekundė nebuvo melas

„Lyg ir kvėpuoti pamiršome, lyg ir gerklę kažkas užspaudė, lyg ir akis pagraužė“, – ko gero, taikliausiai šį savaitgalį apibendrinanti žiūrovės citata. Visai Lietuvai minint Laisvės gynėjų dieną, pristatytas jungtinis ansamblio „Lietuva“ ir kviestinių atlikėjų projektas – teatralizuota oratorija „13“. Specialiai šiai datai kurtas muzikinis spektaklis įvyko sausio 13 d. Klaipėdos Žvejų rūmuose ir sausio 15-ąją Vilniaus senajame teatre, kur 1991-ųjų sausio įvykiai atgimė per muziką, judesį, tikrais išgyvenimais kurtą libretą bei jautrią šeimos patirtį.

„Nepaprastai įtaigus, įsimintinas vakaras. Šiurpo oda ir kaupėsi ašaros akyse… Galima patirti ir liūdesį, ir ramybės jausmą, kad visa tai jau buvo. Ačiū už šią emociškai stiprią dovaną. Stiprus kūrinys, pagarba atlikėjams ir kūrėjams“, – po Vilniaus ir Klaipėdos premjeros socialiniuose tinkluose rašė žiūrovai, su oratorija „13“ įprasminę laisvės gynėjų atminimą.

Vakar spektaklį Vilniuje stebėjo ir projektui muziką sukūręs latvių kompozitorius Ēriks Ešenvalds, kuris anksčiau dėl pandemijos į Lietuvą atvykti negalėjo. Ē. Ešenvalds yra tris kartus laimėjęs Latvijos didžiosios muzikos premiją, pelnęs tarptautinį pripažinimą, o jo kūrinius atlieka tokie pasaulio kolektyvai kaip Bostono, Birmingemo simfoniniai orkestrai, amerikiečių chorai ir kiti.

Kompozitoriau, sveikiname su premjera. Pagaliau su kūrėjais ir atlikėjais susipažinote gyvai, nusprendėte su žmona atvykti į Vilnių. Kokie pirmieji įspūdžiai?

Tiesą sakant, man didžiulis iššūkis kalbėti apie šį projektą. Tai nėra tiesiog projektas – už to slypi kur kas daugiau. Tai tikri žmonių gyvenimai. Ant scenos pamačiau nuostabius atlikėjus, orkestro muzikantus, kurie atvertė tą skaudų puslapį iš Lietuvos istorijos. Jie perteikė tikras patirtis. Visa tai stebėdamas išgyvenau tarsi vienu įkvėpimu. Visos tos 60 minučių pasirodymo buvo labai svarbios.

Ir, aišku, pati emocija. Lietuva tą tragišką naktį prarado savo žmonių gyvybes. Galiu jiems tik padėkoti už tai, ką padarė, kaip dėl mūsų pasiaukojo. Tie didvyriai bandė išgelbėti kitus, apsaugoti šalį ir vaikų ateitį. Ir šiąnakt Vilniaus senajame teatre mes tai pajautėme kartu. Nė vienas kūrinio momentas nebuvo melas – vien tik tiesa.

Tai programa, vos per valandą paliekanti gilų įspūdį, perteikianti tas tikrąsias emocijas, to meto tragedijos mastą. Taip pat ir galią, gimstančią bei kylančią iš folkloro šaknų, perduodamą vyresniųjų kartos, kas mums šiandien suteikia tikėjimo ir pasitikėjimo. Ateitis yra čia – jau dabar turime eiti, kalbėti, kovoti ir nebijoti. Tai nėra abstraktu ar neapčiuopiama – istorija vyksta čia ir dabar. Turėtume tai saugoti.

Sprendžiant iš žiūrovų reakcijų, emocijos išties stiprios. O kalbant apie muzikinės dalies išpildymą, ar būtent  taip įsivaizdavote galutinį rezultatą?

Mes, kompozitoriai, galime rašyti muziką, kurią pirmiausiai įsivaizduojame. Tada mes viską užrašome ant popieriaus lapo. Ir štai kiek su tuo galime nueiti – atsiranda stipri komanda, kurioje, pavyzdžiui, vyr. dirigentas Egidijus Kaveckas, režisierė Leokadija Dabužinskaitė ir kiti, kurie tą popieriaus lapą paverčia gyvybe. Dramaturgija, nuostabūs dainininkų balsai, solistų atlikimas, orkestras… Šįvakar viso to klausant aš buvau be galo sužavėtas garso kokybės ir išlaikomo balanso. Galėjau aiškiai girdėti kiekvieną instrumentą, parašytą partitūroje, net kanklių harmonijas, visų dainuojančių balsus, aiškų tarimą. Beje, choro partijos nėra taip lengvai parašytos. Nemažai išskyriau soprano, alto partijų, ir šie atlikėjai viską įveikė. Visos spalvos, kurias sukūriau savo muzikos partitūrose, buvo perteiktos galutiniame rezultate. Dėl to jaučiuosi laimingas.

Ar muzikai kurti padėjo tai, kad jūsų patirtis Latvijoje buvo labai panaši?

Tiesa. Lietuvoje jūsų tragiška naktis įvyko 1991 m. sausio 13 d. Būtent po savaitės – sausio 20-ąją panašūs įvykiai nutiko Latvijoje, sostinėje Rygoje. Prisimenu, tąkart su mama ir broliu likome namuose. Tuo metu gyvenome Priekulėje, kuri nuo Rygos nutolusi apie 200 km. Kai prasidėjo siaubingi šaudymai ir tankų važiavimai, visą informaciją sekėme per TV žinias ir radiją, nepraleidome nieko, kas tuo metu vyko Rygos centre. Kaip dabar pamenu, labai baugino. Buvau tik 14 metų berniukas. Iš mano miestelio atsirado drąsių žmonių, kurie nusprendė ten vykti ir dalyvauti barikadose. Jie gynė mūsų vyriausybę, televiziją, radijo pastatus. Aš taip pat norėjau kaip nors padėti, bet, kaip ir minėjau, buvau tik keturiolikos. Žinojau, kad turbūt vienintelis dalykas, ką galėjau padaryti, tai tik melstis ir prašyti Dievo, kad mūsų šalis liktų saugi. Buvo baisu, ir aš lig šiol dėkingas tiems drąsiems žmonėms. Ir štai aš dabar 45 metų, bet jei istorija vėl pasikartotų, jaučiu, kad būtų mano laikas vykti ir ginti savo šalį.

Lietuva ir Latvija – kaip seserys, turinčios bendrą istoriją. Kaip manote, ar šis muzikinis spektaklis būtų paveikus ne tik lietuviams, bet ir kitose Baltijos šalyse?

Būčiau nepaprastai laimingas, jeigu oratoriją pristatytume Latvijoje ir Estijoje. Juk šiandien turime visas technines galimybes pateikti libreto vertimus. Fantastiška, kad šis projektas dar ir lankstus, pakankamai nesunkiai adaptuojamas lokaliai, įvairiuose kultūros centruose ar kitose koncertinėse erdvėse. Nebūtina šią programą rodyti tik didžiuosiuose teatruose. Manau, kiti žiūrovai, kaip ir aš, būtų laimingi, o oratorija jiems primintų, kas įvyko, padėtų tą suprasti ir jaunajai kartai, moksleiviams. Tokiu būdu jie galėtų mokytis istorijos.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti žiūrovams, kurie dar nespėjo išvysti šio muzikinio spektaklio?

Man malonu jus pakviesti, jei tik oratorija bus kartojama. Čia atsiskleidžia nuostabi kūrėjų partnerystė. Arnas Ališauskas parašė jautrų libretą, pamenu, kaip jis man tuos tekstus perteikė, kaip atskleidė istorijos naratyvą. Šiek tiek suprantu lietuviškai, bet tai įvyko taip natūraliai, sklandžiai vien dėl jo sudėlioto ritmo, poetiškumo. Tai itin padėjo rašant muziką. Nuostabu, kad valstybinis ansamblis „Lietuva“ visa tai sugebėjo perteikti scenoje, su puikia režisiere priešakyje, kaip visa komanda susivienijo ir padarė viską, kad premjera taptų aukščiausio lygio. Net nepavadinčiau to vaidyba – istorija per daug tikra, ją patiems verta išgyventi. Tiesiog ateikite, ir jūs būsite įkvėpti istorijos.

Ačiū už pokalbį.

Teatralizuotą oratoriją „13“ kartu su ansambliu „Lietuva“ atlieka choras „Vilnius“, VU kamerinis orkestras bei solistai Vladas Bagdonas, Rasa Serra, Jovita Vaškevičiūtė, Osvaldas Petraška, Saulius Vasiliauskis ir jauniausi projekto solistai – Teodoras Lipčius ir Gabrielė Butkaliuk.

Oratorijai libretą parašė Arnas Ališauskas. Režisierė – Leokadija Dabužinskaitė, scenografas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė – Olga Filatova-Kontrimienė. Choreografiją kūrė režisierė L. Dabužinskaitė ir ansamblio „Lietuva“ vyr. baletmeisterė Aušra Krasauskaitė. Projekcijų dailininkas – Vaclovas Nevčesauskas, šviesų dailininkas – Darius Malinauskas, garso režisierius – Darius Stanaitis. Režisierės asistentė – prie ansamblio „Lietuva“ šiemet prisijungusi Giedrė Kriaučionytė. Scenoje beveik šimtui atlikėjų dirigavo „Lietuvos“ vyr. dirigentas Egidijus Kaveckas.

Kazickų šeimos fondo globojamas projektas skirtas Laisvės gynėjų dienos minėjimo 30-mečiui.

Galerija (Martyno Vitėno nuotr.)