Birželio 14-ajai skirta programa „Lux Aeterna“ – per asmenines patirtis
Birželio 14-ąją Vilniuje skambės sakralinės muzikos programa „Lux Aeterna“. Artėjant Gedulo ir vilties dienai bei minint tremties į Sibirą pradžią, ansamblis „Lietuva“ dalinasi to meto artimųjų išgyvenimais. Šią datą kviečia įprasminti koncerte, kuris įvyks Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje kartu su ansamblio „Lietuva“ choru, orkestru ir jaunosios kartos solistėmis sopranu Dovile Kazonaite bei mecosopranu Aiste Benkauskaite. Birželio 19 d. ši programa bus atliekama ir Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje.
Su tremtimi susidūrė asmeniškai
Gedulo ir vilties diena ansamblietei Birutei primena jos šeimos istoriją.
„Mano promočiutę ir penkis jos vaikus (iš viso turėjo septynis) ištrėmė į Sibirą 1952 m. pavasarį. Vieno vaiko, t. y. mano močiutės neišvežė. Trėmė todėl, nes vienas iš sūnų išėjo pas partizanus dirbti metraštininku. Vytukas buvo jaunas, mokėsi gimnazijoje ir labai gerai rašė. Kai ištrėmė promočiutę su vaikais, stribai suėmė mano senelį ir kankino, klausinėjo apie metraštininką Vytuką. Po 3 dienų paleido visą sumuštą. Senelis mane augino, tačiau iki pat mirties neprasitarė nė žodžiu apie šituos kankinimus.
Kaip šiandien prisimenu, senelio svajonė buvo sulaukti nepriklausomos Lietuvos, ir kaip jis verkė, kai to sulaukė. Atsiklaupė ir verkė, aš kartu su juo, nors tada dar nelabai supratau jo ašarų svarbos.“
„Lietuvos“ orkestro atlikėjas Žilvinas prisimena kitą senelio lūpomis pasakotą istoriją.
„Ištremtas buvo mano senelis kartu su šeima, jam tuo metu tebuvo 12 metų. Juos ištrėmė už tai, jog senelio tėtis (mano prosenelis) slėpė ginklus aviliuose ir padėjo partizanams. Kaip pasakojo mano senelis, per tuos metus tremtyje jis kabinosi į gyvenimą, kaip tik buvo tuo laiku įmanoma. Pradžioje padėjo vietiniai gyventojai, o palaipsniui – ir traktorių vairavo, kolūkyje dirbo. Sugrįžę į Lietuvą, jie nieko, ką palikę, nerado – nei namų, nei pažįstamų…Teko viską pradėti iš naujo.“
Koncertas stiprus emocijomis
„Lux Aeterna“ programos sumanytojas, „Lietuvos“ orkestro vadovas ir dirigentas dr. Egidijus Kaveckas įsitikinęs – laukia emociškai stiprus koncertas.
„Kiekvienas kūrinys turi savo istoriją. Tam tikra prasme jos rezonuoja su minima data, prisimenant netektis. Pavyzdžiui, kompozitoriaus V. Augustino „Lux Aeterna“ – muzikiniais garsais vaizduojama, kaip mirties akimirką žmogaus siela palieka kūną, kaip priešinasi materialaus pasaulio traukai ir galiausiai ją įveikia.
Kitas kompozitorius G. B. Pergolesi kūrinį „Stabat Mater“ parašė būdamas labai jaunas, vos 26-erių, deja, tuo metu jau sirgo sunkia liga, dėl kurios netrukus ir mirė. Jo religinėje kantatoje Marija išgyvena skausmą, matydama savo sūnaus Jėzaus kančias. Paradoksalu, bet abiejų kūrinių muzika šviesi, viltinga – kaip ta amžinoji šviesa. Bus jautru ir gyva.“
Koncerto pavadinimas „Lux Aeterna“ išvertus į lietuvių kalbą reiškia amžinąją šviesą. Šioje programoje ji skirta žuvusiems tremtyje, kartu simbolizuojant viltį, jog tokie istoriniai įvykiai nebesugrįš.
Išgyvena ir atlikėjai
Viena iš sakralinės programos solisčių D. Kazonaitė sako, kad atlikti tokius kūrinius, ypač siejant su istoriniais įvykiais, – tarsi pačiam tai išjausti.
„Ši programa man yra nuolatiniai kūno šiurpuliai, kylantys nuo muzikos grožio ir gilumos. Klausantis ir atliekant tokią muziką, susiejant ją su tokia skausminga data, siela išgyvena tikrą emocijų audrą. V. Augustino kūrinys – tarsi sielos išvalymas, kiekvienąkart repetuojant, ji persikelia į transcendentinę erdvę. Jei žiūrovai nori pajusti kažką dieviško, švento, turi būtinai ateiti.“
„Labai džiugu stebėti, kaip ansamblis evoliucionuoja, ieško naujovių, siekiant pritraukti klausytoją ir tokiu būdu perduoti žinutę ar tiesiog priminti apie Lietuvos praeitį. Smagu, kad pagaliau, po ilgo laukimo, atsirado galimybė atlikti šią naujovišką, gan neįprastą, tačiau magišką programą gyvai. Didžiuojuosi būdama ansamblio dalimi“, – atvirauja kita solistė A. Benkauskaitė.
Birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – visa šalis minės 80-ąsias tremties pradžios į Sibirą metines.
Komentarai