Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė – rašytoja, švietėja ir laikmetį pralenkusi kūrėja
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – vardas, kurį žino beveik kiekvienas. Tačiau šalia jo buvo moteris, kurios indėlis į Lietuvos kultūrą dažnai lieka nepelnytai pamirštas. Sofija Kymantaitė‑Čiurlionienė – genijaus mūza, moteris, nepelnytai likusi vyro šešėlyje. Ji – ne tik žmona, bet ir mokytoja, mama, kūrėja ir asmenybė, be kurios šiandien vargu ar galėtume taip giliai pažinti patį Čiurlionį.
Kas buvo Sofija Kymantaitė‑Čiurlionienė?
Sofija Kymantaitė‑Čiurlionienė (1886–1958) – lietuvių rašytoja, pedagogė, literatūros kritikė, visuomenės veikėja ir viena svarbiausių moterų Lietuvos kultūroje XX a. pradžioje.
Ji buvo viena pirmųjų, kuri aktyviai siekė mokslo, jungėsi į švietimo, meno ir politinius procesus dar tuomet, kai moters balsas viešojoje erdvėje nebuvo savaime suprantamas.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Būdama vos dvylikos metų, Sofija susipažino su Juozu Tumu‑Vaižgantu, kuris ją paskatino mokytis lietuvių kalbos. Nors iš pradžių svajojo apie mediciną, Sofijai nepakako turimų lotynų kalbos žinių. Dėl to pasirinko Krokuvos universitetą, kur studijavo filosofiją ir literatūrą – tai buvo ne tik retas, bet ir drąsus pasirinkimas moteriai tuo laikotarpiu.
Kūryba ir literatūrinė veikla
1905 m. laikraštyje „Lietuvos žinios“ pasirodęs jos straipsnis sukėlė atgarsį: „Matykit, ką mokslas gali – mergaitė, o rašo kaip vyras!“ – ištarė giminaitis, perskaitęs dienraštį.
1907 m., susiklosčius aplinkybėms, iki universiteto baigimo likus vos metams, ji nebegalėjo tęsti studijų ir grįžo į Lietuvą. J. Tumas-Vaižgantas pasiūlė jai dirbti naujai įsteigto „Vilties” laikraščio redakcijoje. Sofija sutiko ir pradėjo dirbti: rašė straipsnius, recenzavo knygas, o Vaižgantas ir toliau mokė ją lietuvių kalbos, tobulino rašymo stilių. Redakcijoje ji susipažino su J. Jablonskiu, kurį ji laikė savo gyvenimo mokytoju.
Sofija ir Čiurlionis – daugiau nei meilės istorija
Sofija Kymantaitė ne tik buvo M. K. Čiurlionio žmona, bet ir jo lietuvių kalbos mokytoja, patikėtinė ir kūrybos saugotoja. Iki pažinties su žmona M. K. Čiurlionis bendravo daugiausia lenkiškai ir rusiškai. Sofijos indėlis į jo lietuvišką tapatybę – milžiniškas, nors dažnai lieka neminimas.
1909-aisiais didysis tautos genijus susirgo. Sofija jį palydėjo gydytis į netoli Varšuvos buvusius Pustelninkus, o pati laikinai apsistojo pas netoli Minsko gyvenusią studijų draugę. 1910 m. birželio 12 d. ji pagimdė dukrelę Danutę ir, kiek sustiprėjusi, sugrįžo į Lietuvą – įsikūrė Kaune. 1911 m. M. K. Čiurlionis susirgo plaučių uždegimu ir tų pačių metų balandžio 10 d. – jis užgeso savo dukters taip ir nepamatęs.
Po Čiurlionio mirties S. Čiurlionienė daugiau niekuomet neištekėjo, savo laiškus Mikalojui ji sudegino. Iki savo mirties ji kryptingai dirbo, kad vyro palikimas nebūtų pamirštas. Atsidavusi rūpinosi jo kūrinių sklaida, redagavo ir publikavo jo užrašus bei nuosekliai gynė M. K. Čiurlionio vardą kultūriniuose sluoksniuose.
Moterų judėjimas ir tarptautinė veikla
1907 m. Sofija dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune – būdama vos 21-erių, ji tapo jauniausia pranešėja. Tame pačiame renginyje susitiko su Gabriele Petkevičaite-Bite ir Žemaite (nuoroda). Vėliau tapo vienintele moterimi, turinčia balso teisę Lietuvos delegacijoje Tautų Sąjungoje Ženevoje – tai buvo išskirtinis pasiekimas tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje.
Skautų vadovė ir lyderystė
1930 m., Lietuvos skautų judėjimui skilus į Broliją ir Seseriją, Sofija tapo vyriausiąja Lietuvos skaučių vade. Ji palaikė aktyvius ryšius su tarptautiniu skautų judėjimu, 1933 m. pasikvietė į Lietuvą skautų įkūrėją Robertą Baden‑Powelį su žmona. Nors vėliau pasitraukė iš oficialių pareigų, iki Antrojo pasaulinio karo liko moraline vadovė visam skautų judėjimui.
Žydų gelbėtoja karo metais
Vokiečių okupacijos metais Sofija kartu su dukra Danute slėpė žydus savo namuose, padėjo jiems gauti dokumentus. Už šią rizikingą ir kilnią veiklą ji buvo apdovanota:
- Pasaulio tautų teisuolio medaliu (1991 m.)
- Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (1999 m.)
Sofija scenoje – šokio spektaklis „Sofija | Genijaus šešėly“
Ar įmanoma iki galo žodžiais papasakoti moters, gyvenusios greta geniajus, vidinę būseną?
Valstybinis ansamblis „Lietuva“ kviečia pažvelgti į Sofijos istoriją kitaip – per šokio spektaklį „Sofija | Genijaus šešėly“, kuriame choreografija, muzika ir emocijos atskleidžia šios moters vidinius konfliktus, meilės galią ir kultūrinį atsidavimą.
Spektaklyje keliami klausimai:
- Kiek meilė pajėgi atlaikyti?
- Ką reiškia gyventi su genijumi?
- Kaip išgyventi jo ligą, skurdą, nepripažinimą?
- Kaip rasti savastį būnant kito genijaus šešėlyje?
Bilietai į šokio spektaklį „Sofija. Genijaus šešėly“
Valstybinis ansamblis „Lietuva“ tęsia savo misiją ir šiuolaikiškai prikelia scenoje pasididžiavimo vertą šalies istoriją. Tai vienintelis toks jungtinis, profesionalus choro, šokio ir orkestro ansamblis Baltijos šalyse. Įvairiapusiški, nebijantys eksperimentuoti ir unikalūs tautinio žanro interpretacijose, drąsiai kalbame apie laiką pralenkusias asmenybes: Mažvydą, Emiliją Pliaterytę, Antaną Gustaitį, Žemaitę, o nuo šio pavasario ir Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę – moterį, kurios gyvenimas šiandien atveria universalias temas apie meilę, auką, tapatybę ir kūrybos prasmę.
Komentarai